D’une manière ou d’une autre tous connaissent la légende de Tristan et Iseult.

Mon spectacle était basé sur la plus ancienne version qui nous est parvenue. Il s’agit de la version celtique.

En quoi cette version est différente?

Premièrement les personnages principaux ne meurent pas et peuvent s’aimer pour toujours. Deuxièmement, l’amour dans le monde celtique n’était pas considéré comme une malédiction ou un sentiment menant les gens vers la mort. Il s’agit d’un amour-passion rêvé qui se vit pleinement et sans aucune peur.

La légende de Tristan et Iseult est probablement issue d’un mythe relatant le processus d’un remplacement d’un vieux dieu par un jeune.

Beveik visi žino ar skaitė savo gyvenime Tristano ir Izoldos legendą, jų meilės istoriją. Mano spektaklis buvo pastatytas pagal senovės keltų legendą, kurios nuotrupos atkeliavo iki mūsų. Kuo ši versija skiriasi nuo kitų?

Pirmiausia, pagrindiniai personažai nemiršta ir gali mylėti vienas kitą amžinai.

Keltų pasaulyje meilė nebuvo laikoma prakeikimu, bet priešingai, aistros ir trokštamo svaigulio šaltiniu.

Tristano ir Izoldos legenda tikriausiai kilo iš mito, pasakojančio seno dievo keitimą jaunu.

Tiksliau apie viską sužinosite kituose straipsneliuose.

Le moyen principal d’expression de ce spectacle reste la danse. La parole n’intervient que dans les moments, où la danse se trouve dans l’incapacité de décrire la complexité d’une situation. Ma chorégraphie n’est basée que sur l’imagination, j’ai essayé d’éviter le folklore. 

En créant les costumes des anciens celtes j’ai rencontré un problème - le manque d’information. Après avoir analysé les objets, ornés de motifs celtiques, j’ai opté pour les habits rayés à la verticale pour la cour du roi Marc’h et à la horizontale pour les irlandais.

Je me suis permis d’ajouter les personnages des fées, qui représentaient les 4 éléments: la terre, l’eau, l’air et le feu. Il est bon de savoir, que le roi Marc’h avait de mauvaises relations avec le monde surnaturel.

Tristan représente la fertilité. Son symbole est le sanglier. Le roi Marc’h est un roi-cheval  et son emblème est la tête d’un cheval merveilleux. Pour les celtes il existait plusieurs autres mondes: le monde des morts, l’univers des dieux et tout simplement un autre pays. L’île d’Irlande était représentée comme étant un autre monde dans tous les sens de ce mot.

Chez les celtes la mort n’existe pas, car les êtres humains passent d’un monde à l’autre.

Pagrindiné spektaklio išraiškos priemonė buvo šokis. Tik tais atvejais, kai judesys nebegalėjo papasakoti svarbios informacijos, personažai prabildavo.

Kurdamas šokius stengiausi išvengti folkloro ir kūriau juos taip, kaip man atrodė, kad senovės keltai šoko.

Aprengiau personažus taip, kaip supratau, benagrinėdamas archeologinių kasinėjimų metu atrastus daiktus, papuošalus ir ginklus. Karaliaus Marko dvarui pasirinkau vertikaliai juostuotus audinius, o Airijai - horizontalius. Tiesą pasakius, ant vienspalvio audinio siuvome ilgas spalvotas juosteles ar kaspinus.

Tristanas simbolizuoja vaisingumą. Todėl jo simbolis ir yra šernas. Karalius Markas atstovauja senąją valdovų-žirgų rasę. Todėl jo simbolis ir yra žirgo galva.

Nusprendžiau, kad mano spektaklyje bus keturios fėjos, simbolizuojančios žemę, vandenį, orą ir ugnį. Verta žinoti, kad karalius Markas nepalaikė draugiškų ryšių su stebuklinguoju fėjų pasauliu. Praeityje, jis bandė nudobti baltą stirną, kuri pasirodė esanti fėja. Už tai ji jam žiauriai atkeršijo.

Spektaklyje fėjos padeda Tristanui.

Keltai įsivaizdavo, kad egzistuoja keli kiti pasauliai: pomirtinis, deivių ir dievų pasaulis bei tiesiog užsienis ( kitas kraštas, sala). Airija vaizduojama būtent kaip šie visi skirtingi pasauliai. Bet kokiu atveju, keltai tikėjo, kad jie niekada nemiršta, nes jie tiesiog iškeliauja į kitą pasaulį.

Meilės temos vystyme glūdi pats didžiausias skirtumas tarp krikščioniškų ir senovės keltų legendos versijų.

Krikščionybė, gimusi Romos imperijos griuvėsiuose atnešė savo pintinėlėje ir savas mintis, ideologiją. Aistra arba stiprus meilės jausmas visada buvo niekinami Romos imperijoje. Toks požiūris į meilę įsitvirtina ir naujosios religijos idėjų kataloge. Aistringa meilė prilyginama nuodams ir mirčiai. (Rašau labai sutrumpintai, bet teisingai.)

Senovės keltų pasaulyje meilė ir aistra yra kiekvieno reikalas. Niekas negali numarinti meilės, net mirtis.

Nereikia ir jokio stebuklingų žolelių gėrimo, nes pakanka, kad vienas iš mylinčiųjų pasakytų, kad jis\ ji myli ir meilė tampa amžina. Keltų pasaulyje žodis tolygus veiksmui ar faktui.

Beje, viduramžių romanai yra įdomūs ir ta prasme, kad jie atspindi to meto ideologines ypatybes. Karalius Markas išvaduojamas iš labai keblios, raguoto vyro ir karaliaus, padėties tik abiejų įsimylėjėlių mirtimi.

Kaip visa tai vaizduoja keltai?

Po vestuvių ceremonijos ir šventės Branwen (Baltoji Varna), Izoldos tarnaitė, pasiaukoja ir eina į karaliaus gultą, o Tristanas pabėga su Izolda į mišką.

Kai karalius reikalauja susigrąžinti savo karalienę, Tristanas nesutinka.

Žiniuonis pasiūlo keistą išeitį: abu vyrai dalinsis Izoldą. Vienas ją turės sezono, kai medžiai be lapų, laikotarpiu, o kitas, kai medžiai žaliuoja. Karalius Markas pasirenka sezoną su medžiais be lapų ( nevaisingumą).

Kai Tristanas praneša visa tai Izoldai, ši pasako: Karalius pats save apgavo, nes gebenė, bugienis ir kukmedis lieka žali ištisus metus.

Tokiu būdu karalius Markas atiduoda Izoldą Tristanui, vaisingumo ir derlingumo, jaunystės ir atgimimo simboliui.

Patys suprantate, ar verta pabrėžti savo nuomonę?

Pabrėšiu šiek tiek...  Man labiau patinka senovės keltų versija. Taip, meilė gali būti skausminga, bet ji lieka amžina.

Tikriausiai suprantate, kad lendu į praeities istorijas ir mitologijas būtent ieškodamas pamirštų žmonijos vertybių, minčių ir kitokio požiūrio į tuos ar kitus jausmus, įvykius.

Taip renku žmonijos, gal būt ir primityvios, bet, gyvybe alsuojančios, filosofijos trupinius.

Keliose fotografijose matote spektaklio dekoracijos ir kostiumų fragmentus bei šokėjas ir šokėjus:

Enam EHE- fėja ŽEMĖ, Anne-Sophie BERTHAUD - fėja UGNIS, Melodie GUILLON - fėja  VANDUO, Aurelie HOUGUENADE - IZOLDA,  David AUBE - DRUIDAS ir SENEŠALIS, Nicolas QUESNEL - MORHOLTAS ir AIRIJOS KARALIUS, Julien FOLLIOT-VILLATTE - KARALIUS MARKAS. Šie trys šokėjai keitėsi vyrų rolėmis kiekvieno spektaklio metu.

Les versions chrétiennes ont repris la trame principale de cette légende.  La différence la plus grande entre la légende ou le mythe celtique et le romans du Moyen Age est dans le traitement de l’Amour.

Pour les celtes la passion amoureuse ou la passion tout simplement est le moteur de la vie. Rien et personne ne peut empêcher d’aimer. L’amour choisi reste plus fort que le mariage arrangé, la mort.

Pas besoin de filtre magique pour tomber amoureux,- il suffit qu’une fille amoureuse ou garçon le dise et l’amour devient effectif, éternel. Car la parole chez le celtes = l’action, le fait.

Vous savez probablement, que la religion chrétienne a apporté une autre idéologie. Née dans les débris de l’Empire Romain elle porte dans son panier d’idées la maîtrise de soi, donc le refus de la passion amoureuse. Il est normal que les poètes du XII siècle, les premiers à fixer cette légende sur du parchemin, transforme l’amour en malheur avec une issue létale.

Dans tous les romans le roi Marc’h est cocu pendant un bon moment. Seule la mort règle cette affaire malheureuse.

Comment cela se déroule dans la version celte? 

La nuit de noces le Roi passe en compagnie de Branwen ( corneille blanche), qui prend la place d’Iseult juste après la fête. Les mêmes faits sont présents dans les versions chrétiennes. Puis, Tristan s’enfui avec Iseult dans la forêt.

Le Roi Marc’h

désire reprendre sa reine, mais Tristan refuse de la rendre. Un sage( dans le spectacle il s’agit d’un Druide) conseille aux prétendants de partager Iseult de la manière suivante:

l’un la possédera durant la saison où les arbres n’ont pas de feuilles et l’autre durant la saison avec les arbres feuillus.

Le roi Marc’h choisit de nouveau la saison stérile avec les arbres sans feuilles. Quand Tristan annonce cela à Iseult, elle est heureuse, car le lierre, le if et le houx gardent ses feuilles durant toute l’année! Ainsi, le roi Marc’h se trompe et accorde pour toujours, sans le vouloir, Iseult, le symbole de la souveraineté (elle est reine) à Tristan, qui symbolise la jeunesse, le renouveau et la fertilité.

Vous avez compris ou il faut souligner ma pensée?

Allez, je vais la souligner un peu.

Je préfère la version celtique. Oui, l’amour peut s’avérer douloureux, mais il est éternel.

Si je fouille dans le passé, ce n’est que pour retrouver une petite parcelle de la pensée humaine, parfois primitive, mais authentique et qui célèbre la vie, le renouveau.

Dans les images vous voyez les danseurs et les danseuses : Aurélie HOUGENADE(Iseult), Anne-Sophie BERTHAUD(fée-le FEU), Enam EHE(fée -TERRE), Mélodie GUILLON(fée-l’EAU),

Julien FOLLIOT-VILLATTE ( le roi Marc’h), Nicolas QUESNEL (MORHOLT et le ROI d’Irlande), David AUBÉ ( le druide et le Sénéchal) ainsi que les fragments des costumes des fées, la tête du dragon et un fragment de l’arbre du renouveau.

Juste une remarque: les comédiens-danseurs jouaient tous les rôles masculins en alternance.